IŠKELIAVO Į DANGŲ, PAVIRTO ANGELU AR?

Mirus artimajam, įprasta tėvų reakcija- noras apsaugoti vaikus nuo neigiamų reakcijų, išgyvenimų, todėl stengiasi kuo mažiau kalbėti apie netektį, paslėpti savo skausmą. Ar tikrai reikia saugoti nuo skaudžios žinios? Ką tokioje situacijoje išmoksta vaikas, jausdamas, kad nuo jo kažkas slepiama?

Gedi net kūdikiai

Itin svarbu vaikams nemeluoti, trumpai ir aiškiai pasakyti, kas nutiko, t.y., kad kūnas mirė, nustojo veikti, žmogus nebekvėpuoja, nieko nejaučia ir pan. Nevertėtų sakyti, kad artimasis užmigo ar kažkur išėjo, vaikas gali pradėti bijoti miegoti arba laukti, kol išėjęs sugrįš. Sakydami tiesą apie mirtį, jūs sumažinsite vaikų baimę ir nežinomybės jausmą. Priklausomai nuo amžiaus, vaikai mirties sąvoką išgyvena skirtingai. Kūdikių gedėjimas gali pasireikšti pablogėjusiu miegu, apetito pokyčiais, mažyliai gali daug verkti. Taip pat jie gali atsiriboti nuo artimųjų, mažiau su jais bendrauti. Pastebimas ir „sumažėjimas“, kuomet vaikai nebadaro iki tol mokėtų dalykų, tarsi grįžta atgal. Tokiu būdu jie išgyvena sielvartą.

Kiekvienam amžiui – atskiras būdas

Vaikai iki 5 metų dar nesuvokia mirties sąvokos, jiems būdingas vadinamasis magiškas mąstymas. Iki šio amžiaus vaikai galvoja, kad miręs žmogus dar sugrįš, atgis ar atsibus, todėl itin svarbu įvardinti, kad artimasis mirė, nes kitaip vaikas gali gyventi nuolat laukdamas. Taip pat šiuo laikotarpiu būdingas egocentriškas mąstymas, kuomet vaikas mano, kad pasaulis sukasi aplink jį, įvairūs įvykiai vyksta dėl jo, todėl artimojo mirtis jam gali sukelti kaltės jausmą. Vaikas gali manyti, kad asmuo mirė dėl netinkamų vaiko minčių ar elgesio.

Vyresni vaikai nuo 6 metų jau pradeda suvokti, kad mirtis yra negrįžtama ir tai jiems gali sukelti nerimavimą tiek dėl savo, tiek dėl artimųjų saugumo. Atsižvelgiant į tai vertėtų vaikams pasakyti, kad tiek jie, tiek tėveliai yra sveiki, jį labai myli ir nuolat saugos.

Dažnai vaikai jaučia kaltę dėl to, kad nespėjo mirusiam artimajam pasakyti, ką norėjo, su juo atsisveikinti. Tokiu atveju padeda piešimas (taip jausmai savitai išpiešiami), su vyresniais galima parašyti laišką, garsiai išsakyti tuos žodžius kitam artimam asmeniui. Mažiems vaikams labai tinka pasitelkti žaidimą - čia jie žaislais, vaidmenimis pagalba gali išreikšti savo jausmus.

Svarbiausia, kalbant tiek su mažesniu, tiek su vyresniu vaiku, neslėpti savo emocijų, parodyti, kad liūdite, jaučiate neviltį, pyktį ar kaltę. Tokiu būdu vaikas supras, kad tokioje situacijoje taip jaustis yra normalu. Jei tėvai rodys savo jausmus, labai tikėtina, kad ir vaikai jų neslėps. Taip pat neskubinkite vaiko susitaikyti su pasikeitusia situacija, leiskite jam išgedėti. Svarbu sukurti besitęsiantį ryšį su mirusiuoju, tai galėtų būti ir žvaigždelė danguje, kuri vaikui primintų artimąjį, su kuriuo galėtų pasikalbėti.

Ar vesti į gedulingas ceremonijas?

Dažnai yra manoma, kad vesdami vaikus į laidotuves padarysime jiems žalą, neigiamai paveiksime jų dar besiformuojančią psichiką. Reikėtų pamąstyti, ar nebus dar blogiau, jei neleisime atsisveikinti su artimuoju, nesuteiksime galimybės pereiti visų atsisveikinimo ir gedėjimo etapų? Jei manote, kad vaikui nevertėtų dalyvauti ar vaikas pats atsisako dalyvauti, tikrai neverskite. Galbūt po laidotuvių nueisite prie kapo ir sugalvosite savo atsisveikinimo ritualą.

Jei nusprendžiate vestis vaiką, iš pradžių jį parenkite ceremonijai. Papasakokite apie laidotuvių procesą, ką veiks susirinkę žmonės, ką jam reikės daryti. Nenustebkite ir nepykite, jei mažamečiai vaikai laidotuvių metu ką tik liūdėję pradės krykštauti. Tai natūralu, jie dar nesuvokia mirties sąvokos, vaikams būdingos greitai besikeičiančios emocijos, taip pat jie dar neturi panašios gyvenimiškos patirties.

Visgi vaikų iki 3 metų vestis į gedulingas ceremonijas nepatartina, nes jie, visų pirma, nebus pajėgūs suprasti, kas vyksta, taip pat pats procesas jiems gali kelti per daug iššūkių, nes ceremonijos metu pageidaujama būti ramiems, santūriems, o vaikų emocijos greitai kinta.

3–6 metų vaikai jau pradeda suprasti mirties sąvoką, bet kaip ir minėjau anksčiau, vis dar gali manyti, jog miręs žmogus sugrįš. Jei vaikas iki tol niekada nebuvo susidūręs su žmogaus mirtimi, tokia laidotuvių patirtis gali sukrėsti. Jei tai yra labai artimas žmogus ir vaikas nori atsisveikinti, patartina, kad šalia vaiko nuolat būtų vyresnis prižiūrintis asmuo, kuris galėtų papasakoti, kas vyksta.

Vyresni nei 6 metų vaikai jau suprantantys negrįžtamos mirties sąvoką gali dalyvauti laidotuvėse, tačiau tik tokiu atveju, jei patys nori.

Jei netenka mylimo gyvūno

Dažniausiai pirma vaiko netektis būna mirus ar dingus gyvūnui. Vaikas gali labai skaudžiai išgyventi, jausti tuštumą ir ilgesį. Nenuvertinkite jo jausmų, priimkite jo liūdesį ar pyktį. Jei vaikui norisi verkti ar kitaip išreikšti netektį, leiskite jam tą daryti, neapsimeskite, lyg nieko tokio nebūtų nutikę, ar nesistenkite būti perdėtai linksmi. Šioje situacijoje svarbu vaikui nemeluoti, kad mylimas augintinis pabėgo, užmigo ir pan. Vertėtų pasakyti taip, kaip yra iš tikrųjų: kad mylimas gyvūnėlis daugiau niekada nebevalgys, su juo nebežais, nebemiegos ir kt.

Svarbu pabrėžti, kad augintinis mirė ne dėl vaiko kaltės. Taip pat neskubėkite mirusio gyvūno pakeisti nauju. Leiskite vaikui pabūti liūdnam, išgedėti, nes tik užbaigęs emocinius santykius su senuoju, vaikas galės pradėti naujus su būsimuoju gyvūnu. Kartais vaikai gali išsigąsti ir pradėti nerimauti, kad gali mirti ir artimieji. Tokiu atveju vertėtų pasakyti, kad tėveliai, broils ar sesė yra sveiki, o šunelis jau buvo senas ir sunkiai sirgo, todėl mirė. Atsisveikinimui su gyvūnu galite suorganizuoti gyvūnėlio laidotuves, tačiau jei vaikas atsisako jose dalyvauti, turėtumėte gerbti jo norą ir vaiko neversti. Taip pat lengviau susitaikyti su netektimi galima parašant laišką gyvūnėliui, nupiešiant jam piešinį ar kartu prisimenant smagias akimirkas, patirtas drauge.

Tekstas parengtas kartu su Eva Kazlauskiene žurnalui “Tavo vaikas”, 2021 m. nr. 11.