Ką daryti, jei vaikas nenori eiti į mokyklą?

Nenoriu į mokyklą. Šią frazę tikriausiai vaikystėje bent kartą esame pasakę ar pagalvoję ir patys, o dabar, tai išgirdus sakant savo vaiką, gali kilti įvairiausių minčių. Kaip vertėtų išsiaiškinti nenoro priežastis ir nuo ko pradėti padedant „nenoriukui“? Kognityvinės elgesio terapijos srities psichologė-psichoterapeutė Simona Velikienė, „Instagram“ paskyros @vaiku_psichologe_simona autorė žino atsakymus ne tik į šiuos dažnai tėvus kankinančius klausimus.

Kokios dažniausiai būna vaikų nenoro eiti į mokyklą priežastys?

Jos gali būti įvairios. Visų pirma, tai gali būti susiję su vaiko emociniais, elgesio ar mokymosi sunkumais. Jei vaikui sunkiai pavyksta suspėti pagal mokymosi programą, atsiranda tam tikros spragos, mokyklą jis gali pradėti sieti su nemaloniomis emocijomis, iš jų – noras jos vengti. Jei vaikas turi tam tikrų bendravimo sunkumų, jam gali būti sunkiau perprasti įvairias socialines situacijas ir prie jų prisitaikyti. Visa tai gali būti susiję ir su patyčiomis, klasės draugų atstūmimu. Draugų neturėjimas, ypač paūgėjusiems vaikams, ypač svarbus kalbant apie mokyklos nelankymo priežastis. Jei vaiką mokykloje skriaudžia fiziškai arba emociškai, tikėtina, kad jis norės vengti mokyklos.

Prie mokyklos nelankymo gali prisidėti ir su mokyklos aplinka nesusiję veiksniai, tokie kaip vaiko nepriežiūra namuose, tėvų skyrybos, konfliktai, netektis, brolio ar sesės gimimas, draugų įtaka. Jei vaikas yra alkanas, stokoja mokymosi priemonių ar jaučia nuolatinę įtampą namuose, jam bus sunku sutelkti dėmesį į mokymosi procesą, todėl gali pradėti vengti mokyklos. Taip pat jei šeimoje mokslas nėra vertybė, jei vaiko draugai nelanko pamokų, tikėtina, kad ir pats vaikas nesiverš į mokyklą.

Kartais vaikams kyla iššūkių perėjus į naują ugdymo įstaigą, persikėlus į kitą miestą – adaptaciniu laikotarpiu jausti nerimą yra normalu, tik reikia stebėti, ar jis neužsitęsia.

Svarbu paminėti tai, kad mokyklos vengimas gali pasireikšti tiek gerai, tiek vidutiniškai, tiek prastai besimokantiems mokiniams. Dažnai tai būna susiję su atsiskaitymų baime, mokiniai jaučia įtampą kontrolinių metu, negali suvaldyti emocijų, dėl to negeba pademonstruoti visų savo žinių.

Ar daug tokių vaikų pastebite dirbdama mokyklos psichologe?

Kadangi dirbu pradinėje mokykloje, daugiausia tenka susidurti su vaikais, kurie sunkiau adaptuojasi naujoje aplinkoje, pasižymi išsiskyrimo nerimu. Šie vaikai jaučiasi nesaugiai būdami be tėvų, galvoja, kad artimiesiems gali kažkas nutikti blogo. Tokiems vaikams gali būti užsitęsęs adaptacinis laikotarpis, todėl reikia laiko, kol pripranta prie pokyčių.

Pastebėjau, kad daugiau mokyklos linkę vengti jautresni vaikai, nerimaujantys dėl atsiskaitymų, manantys, kad jiems nepavyks. Jaučiama įtampa gali peraugti į galvos, pilvo skausmus, todėl vaikai lieka namuose, tačiau kuo ilgiau jie būna namie, tuo problema didėja ir nesisprendžia. Tokiu atveju vaikams reikalingas padrąsinimas, mokymas, kaip susitvarkyti su nerimu, kaip priimti nesėkmę, būtina stiprinti pasitikėjimą savimi.

Ką atsakyti vaikui, pasakiusiam „nenoriu į mokyklą“?

Kaip tuo momentu sureaguoti turėtų tėvai?Vertėtų rimtai priimti tokį vaiko pasisakymą, nenuvertinti jo. Stenkitės išsiaiškinti nenoro priežastį. Vaikas turėtų jaustis suprastas ir saugus, kad gali kreiptis į jus esant sunkumų. Galite papasakoti kažką iš savo vaikystės, gal ir jūs nenorėjote eiti į mokyklą, ir kas jums padėjo. Galbūt kartais nenorite eiti į darbą, nes laukia įtemptas susirinkimas, tačiau susitinkate kolegas, išgeriate kavos ir nuotaika pasitaiso. Arba papasakoti, kad jei nežinote, kaip atlikti tam tikrą užduotį, kreipiatės į kitus, kurie gali padėti. Mažesniems vaikams galite sukurti istoriją apie veikėją, kuris nenorėjo eiti į mokyklą dėl panašių priežasčių kaip ir jis, ir kaip tai išsisprendė. Svarbu šioje situacijoje parodyti vaikui, kad jis yra ne vienas, ir pademonstruoti galimus sprendimo būdus.

Kaip turėtume padėti vaikui? Kokių veiksmų imtis, o nuo kurių geriau susilaikyti?

Svarbu atkreipti dėmesį į pasikeitusį vaiko elgesį: ar vaiko nekankina nemiga, ar nepasikeitė mitybos įpročiai, neprasidėjo somatiniai skausmai (pavyzdžiui, pilvo skausmai, galvos svaigimas, skrandžio spazmai). Taip pat ar nedingo motyvacija mokytis, ar neprasidėjo dažni konfliktai mokykloje, nesuprastėjo pažymiai, ar vaikas nepradėjo bėgti iš pamokų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas, grįžęs namo, nesijaučia itin pavargęs, įsitempęs, ar geba susikoncentruoti į tam tikrą veiklą ir ją atlikti iki galo, ar nekalba apie save negatyviai. Jei pastebite, kad pasikeitė vaiko draugai arba staiga juos prarado, vaikas vengia bendrauti su kitais, jungtis į bendras grupeles – tai gali reikšti prasidėjusią mokyklos baimę. Vaikai gali pradėti skųstis mokytojais, draugais, pasakoti, kad juos skriaudžia ar bijo būti nubausti.

Pamačius pirmuosius signalus, tėvams vertėtų pasikalbėti su vaiku ir stengtis išsiaiškinti mokyklos vengimo priežastis. Galbūt išsiaiškinsite, kad vaikui sunku mokytis ir reikalinga papildoma pagalba, o gal iš jo mokykloje šaiposi ar užgaulioja. Svarbiausia iš pradžių išklausyti vaiką, priimti jo išgyvenimus ir stengtis vaiką palaikyti. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali tikėtis jūsų supratimo. Taip pat galimus iššūkius vertėtų aptarti su mokytoja ar kitais mokyklos specialistais – socialiniu pedagogu, psichologu.

Kartais pasitaiko, kad vaiko nenorą eiti į mokyklą tėvai vadina tinginyste. Dažniausiai už to slypi kita mokyklos vengimo priežastis, tik svarbu ją išsiaiškinti.

Gal baimes, susijusias su mokykla, vaikams perduoda ir tėvai?

Tėvai, visai to nenorėdami, patys gali prisidėti prie vaikų nenoro lankyti mokyklą. Kartais tenka susidurti su tėvų kritiškumu vaikų atžvilgiu, perdėtai aukštais reikalavimais savo atžaloms, kas gali lydėti prie baimės suklysti, dėl to gali atsirasti vaikų noras nieko nedaryti. Tokie tėvų lūkesčiai vaikams, kaip „Turi būti pats geriausias“, „Kodėl 9-ukas, o ne 10-ukas?“, „Privalai įstoti į universitetą“ vaikams labiau sukelia pasipriešinimą, nei motyvuoja mokytis. Tėvams vertėtų kritiškai peržiūrėti savo lūkesčius vaikams.

Taip pat prie mokyklos baimių ir vengimo gali prisidėti tėvų neigiamas požiūris į mokyklą, pedagogus. Nepagarbūs komentavimai, kritiškos pastabos gali sukurti vaikams iškreiptą mokyklos vaizdą, kas nedidina motyvacijos mokytis. Jei tėvai sako vaikui, kad mokykloje bus labai sunku mokytis, tai gali sukelti jam papildomo nerimo ir įtampos, kas gali apsunkinti mokymosi procesą.

Ar galima išskirti pagalbą, būdingą skirtingo amžiaus vaikams? Kaip kalbėtis apie mokyklą su pradinuku, o kaip – su paaugliu?

Pagalba yra panaši tiek pradinukams, tiek paaugliams, svarbiausia bandyti išsiaiškinti mokyklos vengimo priežastis. Pastebėta, kad jaunesnio amžiaus vaikai dažniau nenori eiti į mokyklą dėl tam tikrų problemų šeimoje, pavyzdžiui, nepakankamos vaikų priežiūros, konfliktų namuose, o vyresnio amžiaus – dėl elgesio ar emocijų sunkumų, tokių kaip neigiama draugų įtaka, svaigalai ar psichikos sveikatos problemos.

Aiškindamiesi problemą, stenkitės nustatyti, vaikas turi problemų su mokytojais ar su bendraamžiais, o gal jis stengiasi kažko išvengti. Galite užduoti panašius klausimus: „Jei galėtum pakeisti vieną dalyką mokykloje / klasėje, ką pakeistum?“, „Ar norėtum, kad tavo klasėje mokytųsi tavo būsimi vaikai?“. Jei vaiką sunku prakalbinti, galite paprašyti jo įvertinti savo dieną mokykloje balais nuo 0 iki 10 (mažesniems vaikams užtenka linksmo / liūdno veidelio), pavyzdžiui, kaip sekėsi pamokos, pertraukos, valgymo metas, veiklos su bendraklasiais, santykis su mokytoju.

Jei matote, kad vaiko nepavyksta prakalbinti, galbūt verta pasikonsultuoti su mokyklos specialistais. Kartais vaikai, ypač paaugliai, nenori užkrauti tėvų savo bėdomis ar mano, kad tėvai jautriai sureaguos, todėl kartais geriau kreiptis į žmogų, kuris nebūtų susijęs su šeima ir kuriuo būtų galima pasitikėti.

Kaip palengvinti rytus, „nenoriuką“ ruošiant į mokyklą?

Su vaikais, nenorinčiais eiti į mokyklą, labai svarbu kalbėtis, išreikšti rūpestį ir palaikymą. Stenkitės išsiaiškinti priežastis – ar vaikas nepadarė namų darbų, ar nežino, kaip pasiruošti pamokai, ar susipyko su draugu. Jei pavyksta išsiaiškinti, paklauskite, kaip jis susidariusią situaciją galėtų išspręsti. Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad nenori į mokyklą, nes jam skauda pilvą, galėtumėte atsakyti: „Žinai, man irgi kartais skauda pilvą, kai aš bijau pavėluoti į darbą. Tuomet pradedu galvoti, ką turėčiau padaryti, kad nepavėluočiau, ir skausmas išnyksta. O kas tau kelia nerimą?“

Galbūt verta atsikelti anksčiau, kad nereikėtų labai skubėti, ir prieš mokyklą pažaisti kokį nors žaidimą ar lėtai atsigerti kartu arbatos. Galite kartu peržiūrėti tvarkaraštį, pasvarstyti, kas tą dieną laukia, ką veiks po pamokų. Tėvai irgi gali pasidalyti dienos planais.

Pati auginate sūnų. Ar teko susidurti su vaiko nenoru eiti į darželį iš asmeninės patirties? Kaip sprendėte situaciją?

Pasitaiko tokių rytų, kai vaikas nenori į darželį. Dažniau tai būna įvykus pokyčiams – vasaros metu, kai grupės jungiamos, pakeitus grupę ar po ligos. Tokiu atveju stengiuosi visada vaikui pasakyti, kada jis tiksliai bus paimamas iš darželio (pavyzdžiui, pamiegojus miegelio ir pavakarieniavus) ir kas paims – mama ar tėtis. Ką veiksime po darželio. Manau, kad mums padeda pačių nusiteikimas darželio atžvilgiu ir vaiko palaikymas, tvirtas reiklumas, jo emocijų supratimas. Jei vaikas verkia, kad nenori eiti, stengiuosi priimti jo jausmus, sakydama: „Suprantu, kad tau liūdna ir galbūt nenori į darželį, bet nieko nepakeisime. Tu pažaisi, pabūsi lauke, pavalgysi, pamiegosi, dar kartą pavalgysi ir tada ateisiu ir kartu keliausime namo.“ Pasitaiko, kad rytais, vaikas ruošdamasis į darželį, nenori keltis, rengtis ar valytis dantų. Tuomet mums padeda pasikutenimai, pasižaidimai (pavyzdžiui, „bučinių lietus“), galimybė rinktis drabužius ar dantų šepetėlius pačiam iš dviejų variantų.

Taip pat svarbu pasistengti po darželio bent keletą pirmų minučių skirti vien tik vaikui, atkurti su juo ryšį, kad jis galėtų nusiraminti, pailsėti, nukreipti dėmesį į jam malonius dalykus.

Kaip darželinukus tėvai gali ruošti mokyklai dar ankstyvoje vaikystėje? Ar iš viso reikėtų tai daryti?

Tėvai nemaža dalimi patys prisideda prie to, kaip vaikui seksis mokykloje, bent pačioje pradžioje. Kaip ir darželio atveju, taip ir kalbant apie mokyklą, labai svarbus tėvų nusiteikimas ir lūkesčiai. Jei tėvai apie mokyklą bus pozityviai nusiteikę, pabrėš, kad mokykloje vaikai galės ne tik mokytis, siekti savo tikslų, bet ir bendrauti su mokytoja ir kitais klasės vaikais, tikėtina, kad vaikas jausis saugiai, smalsiai nusiteikęs. Galbūt ne viskas bus lengva ir ne viską iš karto vaikas supras, tačiau į mokyklą ir einama tam, kad daug kartų bandydami vaikai išmoktų tam tikrų dalykų. Tačiau, jei tėvai išreiškia nepasitikėjimą ir baimę, tikėtina, kad vaikas jaus nerimą, kas gali prisidėti prie sunkesnės adaptacijos ar nenoro lankyti mokyklą.

Prie lengvesnio pasiruošimo mokyklai padeda žinojimas, ką vaikas veiks toje mokykloje, kokios bus pamokos, ką veiks po pamokų. Vertėtų kartu pasivaikščioti mokyklos teritorijoje, jei įmanoma, lankyti mokyklos organizuojamas susipažinimo pamokėles prieš mokslo metus.

Su vaikais namuose galima pažaisti mokyklą, taip pamažu juos įtraukiant į kitokią tvarką nei darželyje. Taip pat galima pasidaryti tam tikras sunkių situacijų įveikos korteles, kurios traukiamos paeiliui ir kiekvienas šeimos narys atsako, kaip pasielgtų tam tikroje situacijoje, pavyzdžiui: „Ką daryti, jei nematau, kas parašyta ant lentos“, „Ką daryti, jei nespėju atlikti užduoties“, „Ką daryti, jei nežinau, kokia bus kita pamoka“, „Kaip elgtis, jei mane pravardžiuoja“ ir panašiai. Šios situacijos gali būti nuolat pildomos atsižvelgiant į tai, su kokiais sunkumais vaikas susiduria mokykloje.

Dar nepradėjus lankyti mokyklos svarbu lavinti vaikų savarankiškumą. Jei vaikas mokės pats susidėti kuprinę, nusirengti, apsirengti, nusinešti nešvarius indus, tai padės jam greičiau prisitaikyti mokyklos aplinkoje ir jausti mažiau streso.

Daugiau skaitykite čia: https://www.lofficiel.lt/gyvenimo-budas/mokykla-ne

Žurnalistė Reda Narmontė, 2022 gruodis, L'Officiel Lietuva.